
Tačiau aš ne apie tai. Pradėjau vėl klausyt romantiškos muzikos. Ir kaip neeilinį vakarą mane aplankė melancholiška nuotaika. Taip, man kažko trūksta. Kažko šalia. Gal čia man tik vienos valandos jausmų antplūdis, gal čia balandžio pirmos išdaiga. Gal. Gal. Tačiau man tikrai kažkas užėjo. Ir tas kažkas mane vėl pradėjo kankinti. Taip. Tai turbūt jis. Gal čia dėl to, kad aš jį vakar mačiau. Gal čia dėl to, kad jis į mane žiūrėjo to žvilgsniu. O gal čia ne dėl jo? Gal tai dėl kito? Bet ne.. Ne, jis jau atradęs laimę kitur. O gal tai dar ne laimė? O gal jam nėra vilčių? Gal. Gal. IR PO GALAIS, kodėl aš toliau rašau tą beviltišką žodį GAL. Tas žodis nieko nevertas. Jame jokios prasmės. Jis tik kankina ir blaško, svyruodamas į vieną ir į kitą pusę. Ir taip niekada nesustodamas, grauždamas tavo smegenis ir tą raumeninį, netaisyklingo kūgio formos organą. Ir kam tai reikalinga? Išbraukim šį žodį iš žodyno. Jis nepasako nieko. Jis ir yra NIEKAS.
__________________________________________________________________________________
Žmonės, šis įrašas tik kvailas Balandžio 1 nusišnekėjimas. Nekreipkit dėmesio. Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą